I
Virš aukšto miesto spindintys šalti
apsamanoję bokštai bando įsiminti
žmonių balsus nes kas jų kalbą girdi
dabar tiems sunkūs vartai atverti
į skersgatvių siaurų vingiuotą tamsą
kur paukščio plunksna dengianti žibintą
lėtai lėtai plevena kol nukrinta
kadaise taip pleveno mano balsas
kai prietemoje prie manęs glaudeisi
ir tas prisilietimas reiškė laimę
dabar jau noksta netikrumo vaisiai
parduodami už daug didesnę kainą
nei ta kurią kadaise mes mokėjom
po tais žibintais užgesintais vėjo
II
Tačiau diena kuri virš miesto kyla
atras jų guolį lengvo miego pilną
ir net šviesa kuri nežino nieko
jų neišdrįs pakelt iš šito miego
ir lelija pražydus ant krūtinės
iškėlus žiedą nuo nakties rasotą
tokia balta tokia skaisti atrodys
nelyg šis žiedas būtų paskutinis
krantinės grindinį baltais žiedais palietus
ji su upe nuplauks nuplauks į tolį
tuščiom akiduobėmis žvelgs į lieptus
tarytum prisiminus mūsų guolį
kuris lelijų žieduose dar skendi
ir kuriame mes pasmerkti gyventi
III
Suprask kad ši malda kurią tau skyriau
nėra verta nė vieno tavo žodžio
ir visa tai kas mus dabar paguodžia
nėra nei šventa nei gražu nei tyra
bet iš nakties atliepianti tau lyra
užlieja kambarių bešviesę erdvę
ir gal tada kai nedrįsti net verkti
nubalę žiedlapiai lėtai į žemę byra
įkaitęs mėnuo daužosi į langą
tačiau užuolaida prie stiklo prisiglaudžia
ir gal todėl kad ji viena mus dengia
mes girdime nebylią savo maldą
ir jos tekėjimas paliečiantis mus skaudžiai
didesnį skausmą negu šitas valdo
IV
Kokia tuščia ir negyva ta gatvė
ir koks lietus jos smilkinius skalauja
ir prasismelkia pamažu į kraują
vis didindamas slegiančią vienatvę
į drėgną vėją pinas medžių šakos
kaip slegia debesys ant žemės nusileidę
koks pilkas ir negyvas miesto veidas
šaltom mėnulio lūpomis man šneka
ir nors galiu tais skersgatviais nuklysti
į tuos kiemus kurių tu nepažįsti
kurie tau svetimi atšiaurūs nykūs
antraip jų niekad būtum nepalikus
prisiminimai ten bet tokie tykūs
dar tylesni už mūsų kūdikystę