Čia tikriausiai ėjo kažkas, velkantis dešinę koją, sužeistas arba girtuoklis. Žiūrėk,
paliko iš paskos kabliataškių poeziją, išraitymus sniege, aukštesnio
kalbos lygio pėdsakus, o palei juos – karoliukus vietoj skyrybos;
taškų lašus be tarpų, žyminčius jo takelį, lėtą mirtį arba gimimą,
nes visada ten, kur teka kraujas, kažkas gimsta,
arba miršta.
Puse lūpų „būti“ reiškia „esi“.
Kaip tik tam ir praverčia šlubuojantis vertimas.