Ugnies sapnas, pasaulis padalintas į pelenus
ir vėją. Tiltas niekada neatsispindi
vandenyje. Žmogus kitame įžvelgs
tiek, kiek įstengs nuslėpti nuo savęs.
Pirmąkart nuo tada, kai buvau vaikigalis, vėl
jaučiu tą skonį iš pradžių burnoje,
o vėliau savyje. Negyva stirna su
tulžies pūsle ištrėškta ant kelio
kaip trynio nytys pasninko sriuboje.
Jos šonkauliai barkšo greta, ausys styro
it radarai, ieškantys bangos, kurią
plukdo jos žvilgsnis. Jie
kaip Scilės be Charibdžių. O man vėl
16, niekada nieko panašaus
nemačiau ir nejutau; kad nelyja, nešąla,
o vis dėlto vėjas purto iki kraujo,
ir atrodo man – jeigu galėčiau
pažvelgti į vandenį, tai jame
neatsispindėčiau. Nes esu iš kito
kranto, svetimas, gyvas, pražiūrėtas.
Tie krantai, aplenkiantys kūną,
yra identiški ir niekada, matydamas
save iš kitapus kranto, nesugebėjau
įsiminti ar pabėgu
ar grįžtu.
2007 metų gegužės 5, tarp Pietšykovicų ir Šlivicų.
vertė Marius Burokas
