* / bevardžiai
Turėjo jie arklį ir šiokios tokios naudos iš jo, mat darbymetį gyvulio prisireikdavo kaimynams – soduose ir daržuose. Kartu nuomininkai tą sartį ir pašerdavo. Kitaip kažin ar ilgai būtų tempęs. Dar jie turėjo kelis serbentų kerus ir pusę kiaulės. Daugiau nieko. Vaikų toje šeimoje buvo gal keturiolika. Gyveno netoliese, tad draugėn sueidavome. Sykį man pasitaikė būti jų namuose per pietus. Kėdžių visiems neužteko, todėl sutūpėme, susėdome, suklaupėme kas kur. Tų vaikų motina atsinešė puskibirį lydytų taukų ir kepalą duonos. Šią suraikė ir pradėjo dalinti „pietus“. Paduodama taukais apteptą riekę, riebaluotu mediniu šaukštu kiekvienam brūkštelėdavo per kaktą – šitaip pažymėtasis į antrą porciją taikytis negalėjo. Davė riekę ir man – nenuskriaudė, tik per kaktą kažkodėl nebrūkštelėjo. Gal įžvelgė kitokį, nei jos vaikų, mano likimą… Jeigu tada mūsų būrį kas nors būtų nufotografavęs, dabar į tą nuotrauką žiūrėtume nejaukiai. Buvau apsuptas būsimųjų vagių, prievartautojų, žmogžudžių, kurių daugumos biografijos nutrūko anksti ir panašiai: nuteistas mirties bausme, perdozavęs, nužudytas, apsinuodijęs neaiškios kilmės skysčiu… Nors nežinančiam tokia fotografija tikriausiai neatrodytų kuo nors ypatinga: na, kupeta vaikų apsmukusiais treningėliais ir žvilgančiomis kaktomis. Ir aš tarp jų – nepažymėtas…
* / turtingieji
Jų meilė įsižiebė ankštoje mokyklos valgyklėlėje. Pietums tądien buvo patiekta barščių, šnicelis, kompoto. Na, beveik kaip visada. Aplink šurmuliavo mokiniai, fizinio mokytojas paukščio pavarde valgydamas laidė juokelius, cypčiojo po stumdomų kėdžių kojomis nutrintas, išblukęs linoleumas, tarškėjo indai. Keldama šakutę, ji kartu pakėlė ir akis, pažvelgė į priešais sėdintį juodbruvą garbanių storastikliais akiniais, ir tasai trumpas žvilgsnis nulėmė visą jųdviejų gyvenimą. Jis žvilgsnį pajuto, bet neišsidavė, tik sutrikęs dar labiau susikūprino, palinko virš jau pustuštės rausvo skystimo lėkštės, nei iš šio, nei iš to nubraukė nuo stalviršio nematomus duonos trupinėlius. Paskui ir pats vogčia į ją žvilgtelėjo. Ir užplūdo jį tokia šiluma – jokiomis formulėmis neišreikštum!
Abu buvo matematikai, abu – trumparegiai, tik jos akinių rėmeliai plonyčiai, metaliniai, o jo – stori, masyvūs, raginiai.
Kartu pietauti atėję, kartu iš valgyklėlės jie ir išėjo. Taip ir liko kartu. Kartu taisydavo namų darbus, kartu droždavo pas išdykusių, aptingusių auklėtinių tėvus, kartu važiuodavo į tobulinimosi kursus, retsykiais – į ekskursijas. Kartu kėlėsi į kitą mokyklą. Kad ir kur eitų, kad ir ką darytų, vis – susiglaudę, susikibę už rankų. Nors pakikendavo mokiniai, pasišaipydavo už nugaros kolegos, jiedviem buvo nė motais. Taip ir liko neperskiriami. Net ir apako galiausiai – po daugelio metų – beveik kartu. Ji – tik vos vos pirmesnė.
Dane bibliograficzne oryginału:
Vidas Morkūnas: Pakeleivingų stotys. Proza. Vilnius: Odilė. 2019. 4, 14.