kai mano dubuo,
apsunkęs nuo skysčių, kraujo ir audinio,
plyšo per pusę,
kai savo kaukolės rėžtuku įveikei kūno tamsą,
viskas persivertė:
pasaulis liovėsi būti netikras,
tarp paskirų daiktų, dalykų, objektų,
gyvybės formų, rūšių, lapų ir rupūžių,
dainų, staklių, kokakolos skardinių ir kaminų
ėmė megztis ryšiai,
skleistis purkos, piestelės ir fiestos,
visa ėmė kvėpuoti, judėti ir džiaugtis,
ir tas mano dubuo,
mano perrėžta tarpvietė,
mano pritvinkusios krūtys
tapo moterimi –
ta, kuri buvo pirma.
ir ta, kuri bus
paskutinė.
2008
Dane bibliograficzne oryginału:
Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė, kvėpuoju.eilėraščiai. 2018. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla: 129.
